Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo dienai gimnazijoje vyko srautinė istorijos pamoka III klasių gimnazistams, į kurią buvo kviesti ir kitų Kelmės rajono mokyklų istorijos mokytojai. Pamokos metu buvo pristatyta kilnojamoji paroda „Išsaugota tiesa. Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Lokio rinktinės dokumentai ir fotografijos, 1944-1958”. Parodą pristatė jos autorius žurnalistas, fotografas, viešosios įstaigos „Tautos paveldo tyrimai” įkūrėjas Klaudijus Driskius. Šiuo renginiu gimnazijoje pradėtas pamokų, skirtų Vasario 16-ajai paminėti, ciklas, o srautinę pamoką pradėjusi istorijos mokytoja Rima Servienė pabrėžė, kad vasario 16-ąją švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 metais dieną ir minime 1949 metų vasario 16-ąją pasirašytą Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Deklaraciją – šis dokumentas, liudijantis žmonių valią atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę, buvo parengtas Lietuvos partizanų vadų suvažiavime.
Parodą pristatęs jos autorius K. Driskius yra dalyvavęs apie 90 mokslinių menotyros ekspedicijų Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Ukrainoje ir kitose šalyse, nuo 1978 metų kuria meninę fotografiją, savo personalines parodas pristatė ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: Stokholme, Nyíregiházoje, Kopenhagoje, Portlende. 2011 metais Kultūros ministerijos apdovanotas Balio Buračo fotografijos meno premija, K. Driskius neapsiriboja tik fotografija, jis pats ir kartu su kolegomis yra sudaręs knygų – pagal vieną iš jų „Balys Vaičėnas. Partizano sąsiuviniai. Lokio rinktinės vado dienoraštis, laiškai, manifestaciniai tekstai“, apdovanotą Patriotų premija, ir parengta paroda „Išsaugota tiesa. Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Lokio rinktinės dokumentai ir fotografijos, 1944-1958m.“
Driskius papasakojo, kad idėja pristatyti visuomenei kovotojų už Lietuvos laisvę dienoraščius, užrašus, laiškus, nuotraukas kilo partizanų vado Balio Vaičėno patikėtiniui Andriui Dručkui. Jis išsaugojo Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanų junginio, kovojusio su sovietų okupaciniu režimu, archyvinę medžiagą. Parodos stenduose ir eksponuojami išlikę dokumentai, bylojantys apie partizanų kasdienybę: partizanų vadų laiškai, B. Vaičėno dienoraštis, kovotojų nuotraukos, įsakymai, dokumentai, teikiantys informaciją apie partizanų likimus, ryšininkų veiklą ir svarbiausius vietos įvykius. Kiekvienas parodos stendas – jų trylika – turi savo temą: „Lokio rinktinė“, „Lokio rinktinės partizanų laiškai“, „Partizanų fotografijos“, „Sovietų represinių struktūrų dokumentai“, „Streikų šeimos istorija“ ir kt. Visus juos trumpai aptarė K. Driskius, atkreipdamas dėmesį į ypač reikšmingas detales, įvykius, nuotraukas.
Pristatydamas parodą K. Driskius aptarė svarbų eksponatą – vado B. Vaičėno įsakymą steigti kuopos archyvą, kurį vėliau perdavė A. Dručkui saugoti. Įsakyme rašoma: „Steigiu kuopos archyvą, į kurį bus dedami visi mūsų kovą liečiantieji dokumentai. Taip pat reikalauju visus partizanus, kad vestų svarbiausių įvykių užrašus ir dėtų į saugią vietą. Ateity tai bus turinti didelės reikšmės, brangi medžiaga“. Archyvas išliko sudėtingu Lietuvos istorijos laikotarpiu ir pasiekė mūsų dienas tik šiek tiek nukentėjęs. Įspūdinga, kad nuolatinėje mirties akivaizdoje kovodami už laisvą Lietuvą, partizanai suvokė šių dokumentų išsaugojimo svarbą ir siekė palikti pėdsaką ateities kartoms. Partizanai niekada neprarado vilties, kad Tėvynė bus laisva, ragino ją ginti, tikėjo ateities lietuvių taurumu. „Kritusieji už laisvę jus įpareigoja tęsti jų vestą kovą, kad jų pralietas kraujas nenueitų veltui. Didžiausias kritusiųjų noras – kad jų idealai išsipildytų“, – rašoma Partizano testamente, kuris publikuojamas parodos stende. Partizanai suvokė savo misijos svarbą, nebuvo okupacinės valdžios įtakos Lietuvoje stebėtojai, bet priešinosi, aukojo savo gyvybes dėl Lietuvos ateities.
Kurdamas parodą K. Driskius naudojosi ne tik minėto partizanų archyvo medžiaga, bet ir informacijos šaltiniais iš Genocido aukų muziejaus, Lietuvos ypatingojo archyvo, Latvijos valstybės archyvo, Rokiškio krašto muziejaus, Utenos kraštotyros muziejaus. Šią parodą paruošti K. Driskiui prireikė daugiau nei vienerių metų. Paroda yra apkeliavusi daug Lietuvos miestų ir miestelių, labai džiaugiuosi, kad ji veikė J. Graičiūno gimnazijos aktų salėje, o ją pristatė ir su mokiniais noriai bendravo pats parodos autorius, paminėjęs, kad dažnas pokario partizanas buvo mūsų gimnazistų amžiaus. Septyniolikmetis partizanų ryšininkas A. Dručkus taip rašė: „O Lietuva, Tėvyne mano! Aukoju Tau savo vos pražystančią jaunystę, jėgas, meilę ir geležinį pasiryžimą, kurio niekas man neišplėš. Aš einu bočių pramintu keliu ir sustosiu tik tuomet, kai mano rankose suplevėsuos Trispalvė Laisvės Vėliava!“
I-II klasių gimnazistams šios parodos erdvėje vyko istorijos, pilietiškumo pamokos, mokiniai ne tik susipažino su eksponatais, juos aptarė, bet ir atliko įvairias užduotis. Tokios netradicinės pamokos turi išliekamąją vertę, jos ne tik pagilina mokinių istorijos žinias, paskatina norą domėtis Lietuvos istorija ir padeda pasiruošti egzaminui, bet ir žadina pilietiškumą bei patriotiškumą, pagarbą žmonėms, be kurių negyventume laisvoje demokratiškoje Lietuvoje. Ši paroda jaunimui padeda suvokti, kad laisvė nėra duotybė, o vertybė, dėl kurios aukojosi praeities kartos.
Kamilė Stamburaitė
