Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus kaip žydų kultūrą ir tradicijas puoselėjanti institucija Lietuvoje turi senas tradicijas. Pirmąjį tokį muziejų Žydų senovės mėgėjų draugija įkūrė Vilniuje 1913 m. Dabartinio muziejaus steigėja yra Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Vilniaus Gaono vardą muziejus gavo 1997 m., minint Vilniaus Gaono 200-ąsias mirties metines. Mūsų gimnazija jau seniai bendradarbiauja su muziejumi, mokiniai vyksta į ekskursijas, gimnazijoje lankosi muziejaus edukatoriai.
Neseniai etikos pamokų metu I ir II klasių gimnazistai dalyvavo nuotoliniu būdu vykusioje edukacijoje „Žydų vertybės, papročiai, religija”. Ją vedė minėto muziejaus edukacijų programų vadovė Natalja Cheifec.
Paskaitos metu sužinojome daug dalykų apie judaizmą – judėjų / žydų religiją, kuri yra viena seniausių pasaulyje, o žydų tauta skaičiuoja jau 5772-uosius metus. Buvo įdomu išgirsti faktų apie žydų tautos kultūrą, religiją, vertybes. Trys didžiosios nuodėmės, pagal žydų religiją, yra žmogžudystė, paleistuvavimas, pagonybė. Didžiausia nuodėme yra laikomas tuščiažodžiavimas, šmeižimas, apkalbos, nes tuščias kalbėjimas žmones veda į kitas nuodėmes. Tėvų negerbimas laikomas nuodėme, nes Toroje rašoma, kad tėvai sukuria kūną, o Dievas įkvepia sielą, tad negerbdami tėvų žmonės negerbia Dievo. Labai vertinami ir gerbiami mokytojai, nes jie teikia žinias, o žydų tautai mokslas ir išsilavinimas – labai svarbi vertybė. Žydai teigia, kad tauta gyvuoja, visuomenė klesti tuomet, kai vaikai išmoksta daugiau už savo tėvus. Žydų papročiai ragina nuolat gilintis į save: teigiama, kad viena akis žmogui skirta, kad galėtų žvelgti į savo vidų ir analizuoti savo trūkumus, o kita akis skirta matyti gėrį kitame žmoguje.
Įdomu tai, kad žydų vaikai į mokyklas pradeda eiti trejų metų, o religingose žydų šeimose berniukas tampa pilnamečiu, kai jam sukanka trylika, mergaitei – dvylika metų. Jie laikomi suaugusiais ir už savo nuodėmes atsako rabinų teisme. Tokio amžiaus berniukas jau gali skaityti Torą sinagogoje bei suprasti joje užkoduotas gyvenimiškas paslaptis.
Džiaugiuosi, kad galėjau dalyvauti tokioje paskaitoje, buvo tikrai įdomu ir naudinga sužinoti apie žydų tautos religiją, gyvenimo būdą, papročius ne iš vadovėlio, o iš žydų tautybės moters, praktikuojančios tradicinį gyvenimo būdą. Ateityje tikiuosi daugiau tokių paskaitų, kurias pavadinčiau netradicinėmis pamokomis, apie įvairių pasaulio tautų kultūras.
Kamilė Stamburaitė
