Spalio 15 d. mums, Kelmės Jono Graičiūno gimnazijos abiturientams, buvo organizuota ekskursija į Vilnių aplankyti Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejų – tai vieta, kaupianti, sauganti, tirianti, restauruojanti ir eksponuojanti Lietuvos žydų istorinį, materialinį ir dvasinį paveldą, tradicinio ir šiuolaikinio žydų meno objektus, su Holokaustu susijusius dokumentus ir daiktus. Mes aplankėme kelis muziejaus filialus: Tolerancijos centrą ir Samuelio Bako muziejų bei Panerių memorialą.
Samuelis Bakas, žymus žydų kilmės dailininkas, Antrojo pasaulinio karo metu, kai naciai žiauriai naikino žydų tautą, per stebuklą išgyveno. Mažas vaikas svajojo tapti dailininku. Jaudinanti jo gyvenimo istorija – tragiška, skaudi, atrodo – beviltiška. Jis, gyvendamas Vilniaus gete, gavo dovanų knygą. Ją labai saugojo. Paraštėse, kitose laisvose nuo teksto vietose, ėmė piešti tai, ką matė. Per baisią suirutę knygą pametė, bet vėliau, po karo, ji buvo atrasta ir kaip didžiausia brangenybė saugojama muziejuje. Dabar Samuelis Bakas gyvena JAV. Jis daug savo paveikslų dovanojo Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui. Yra ir tų, kurie nupiešti vaikystėje. Į mus žvelgia mirčiai pasmerktų žmonių akys… Garsusis dailininkas – labai stipri asmenybė, jis ir dabar dar tapo, moka net septyniais kalbas ir turi savo socialinį tinklą – muziejaus atstovai su juo susisiekia ir bendradarbiauja.
Muziejuje matėme daug daiktų, rastų sugriautos žydų sinagogos griuvėsiuose, išgirdome įdomių faktų apie šios tautos tradicijas. Sujaudino žydų sugebėjimas pagerbti mirusiuosius – padėti ant kapo akmenuką. Ne brangią puokštę, vainiką, tik paprastą akmenuką – amžinybės simbolį… Tarp daugybės dokumentinės medžiagos, aprašytų istorijų radome ir Icchoko Mero, mūsų kraštiečio, nuotraukų, prisiminėme per lietuvių kalbos pamokas analizuotus jo kūrinius: ,,Ties gatvės žibintu“, ,,Lygiosios trunka akimirką“.
Mūsų laukė antras kelionės etapas – vykome į Panerių memorialą. Sustojome gražiame pušyne. Kvepėjo pušys, pasijutome kaip parke ar sanatorijoje. Šį įspūdį tuoj išsklaidė gidas. Jis mus vedė takeliais prie paminklo, kurio papėdę puošė vainikai. Ant jų matėme įvairiomis kalbomis užrašytus žodžius. Buvo ir Lietuvos prezidento puokštė. Taip išreikšta pagarba čia, šitame nuostabiame miške, nužudytiems žmonėms. Mus privedė prie didelės duobės – pašiurpome sužinoję, jog toje vietoje, ant duobės krašto, buvo rikiuojami nekalti žmonės ir be jokio gailesčio šaudomi. O toliau, kitoje duobėje, išgrįstoje akmenimis, buvo deginami jų kūnai – taip naciai, baigiantis karui, stengėsi paslėpti savo nusikaltimų prieš žmoniją pėdsakus.
Ši kelionė buvo ne tik džiaugsmas, kad po ilgo laiko mes, ketvirtokai, galėjome keliauti su draugais, bet ir svarbi patirtis, palietusi mūsų širdis. Ekskursija papildė mūsų žinias, prisilietėme prie tragiškos istorijos – to tikrai negali suprasti tik skaitydamas knygas. Esame dėkingi Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus darbuotojams, suteikusiems mums tokią galimybę. Jų darbas yra labai svarbus mums – jauniems žmonėms. Belieka paminėti, kad mūsų kelionę ir edukacinę programą rėmė muziejus ir JAV ambasada Vilniuje.
Karolina Balkaitytė
