Sakoma, kad sėkmė – tai taškas, kur galimybė sutinka pasiruošimą. Tikiu, kad šiandienos jaunam žmogui galimybės yra varanti jėga daryti tai, ko galbūt nedarytum, skirti daug papildomo laiko, kuomet atrodo, kad jo nebeturi, domėtis dalykais, į kuriuos prieš tai galbūt nebūtum atkreipęs dėmesio. Viena tokia galimybė šią vasarą pasitaikė man – buvau pakviesta į JAV surengtą Lyderystės programą, inicijuotą šios šalies Užsienio reikalų ministerijos ir organizuotą Indianos universiteto. Šis projektas – itin svarbus ir proginis, skirtas Baltijos šalių šimtmečiams paminėti, tad projekte dalyvavo po septynis mokinius iš kiekvienos Baltijos šalies.
Prieš tą įsimintiną dieną, kada gavau laišką, kviečiantį dalyvauti šioje programoje, teko nemažai ruoštis: užpildyti registraciją, kurioje turėjo atsispindėti mano motyvacija dalyvauti projekte, gauti mokytojo rekomendaciją, pateikti asmeninę informaciją. Ši Lyderystės programa buvo lyg pakopa į aukštesnį ir platesnį tobulėjimo bei tikslų lygmenį, nes jau dvejus metus teko savanoriauti Lietuvos moksleivių sąjungoje, priklausyti Kelmės jaunimo reikalų tarybai, dalyvauti Erasmus+ projektuose ir pan.
Lyderystės programa buvo suskirtyta į keturias etapus. Pirmasis etapas truko keturias dienas, kurias mes – jaunuoliai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos – praleidome rančoje, Indianos valstijoje. Šis laikas buvo skirtas susipažinti vieniems su kitais ir su planuojama veikla visos programos metu, o išvažiuodami iš rančos prisiekėme, kad kada nors čia tikrai sugrįšime, nes tai vieta, kur jauti tikrą šios valstijos dvasią – pradedant “amerikietiškiausiu”, kokį galėjome įsivaizduoti, maistu, baigiant jodinėjimu žirgais.
Antrojo programos etapo metu, kuris truko ilgiausiai ir buvo svarbiausias, susitikome su savo šeimomis, kuriose gyvenome dvi savaites, ir susipažinome su nuostabiu miesteliu Bloomington’u. Kartu su kitomis trimis merginomis iš mūsų programos patekau į nuoširdžią ir linksmą šeimą, kuri stengėsi supažindinti mus su Bloomington’u ir jo apylinkėmis. Mūsų rytai prasidėdavo anksti, ir kiekvieną dieną dalyvaudavome įvairiuose užsiėmimus ir paskaitose: vyko susitikimai su sėkmingiausių vietos įmonių vadovais, lankėmės įvariuose Indianos universiteto fakultetuose, miesto valdžios institucijose, nagrinėjome JAV demokratijos pagrindus, klausėmės “Kelley” verslo aukštosios mokyklos lektorių ir profesorių paskaitų, savanoriavome kolektyviniame ūkyje, vaikų dienos centre “Girls & Boys Club”, kuris ypač populiarus JAV. Šios kasdieninės veiklos trukdavo iki 17 valandos, tuomet grįždavome namo ir bendraudavome su mus priėmusia šeima, naujaisiais draugais. Ypač įsimintina buvo, kai šventėme amerikietišką padėkos dieną – tai vienas šilčiausių programos momentų: supratau, kokia esu dėkinga man padedantiems žmonėms – jie manimi pasitikėjo, jų dėka buvau čia, Bloomington’e, patyriau daug gero, prasmingo ir įdomaus. Bloomington’as itin sužavėjo – šis miestelis turi savitą dvasią, kuri kupina kultūrų, tradicijų, religijų, menų įvairovės. Buvo sunku išvykti iš Bloomington’o, liūdna atsisveikinti su šeimų, kuriose gyvenome, nariais, tačiau mūsų laukė Indianapolis – Indianos valstijos sostinė. Šiame mieste praleistas laikas buvo nuostabus – turėjome progos lankytis svarbiausiose valstijos valdymo institucijose ir pradėjome suprasti, kokia preciziška ir tvarkinga yra JAV valdymo sistema. Taip pat aplankėme kelis milžiniškus Indianapolio meno ir mokslo muziejus, susipažinome su šiuo miestu.
Iš Indianopolio vykome į JAV sostinę Vašingtoną, kur praleidome penkias įtempčiausias visos Lyderystės programos dienas. Šis miestas – tarsi visos JAV istorijos laiko juosta, alsuojanti didybe. Tai palyginus nedidelis, tačiau tvarkingas ir itin svarbus žmonėms, siekiantiems karjeros aukštumų, miestas. Vašingtone ne tik lankėme didžiausius nacionalinius muziejus ir įžymiausias miesto vietas, tačiau dalyvavome ir svarbiuose susitikimuose, mokymuose. Net dvi dienas praleidome JAV užsienio reikalų ministerijoje, kur susipažinome su diplomatijos pagrindais ir jos subtilybėmis: dalyvavome diplomatinės situacijos simuliacijoje ir taip galėjome geriau suprasti tarptautinių organizacijų, JAV ir suinteresuotų šalių vaidmenis sprendžiant įvairias problemas. Vėliau susitikome su JAV diplomatais, kurie tiesiogiai dirba su Baltijos valstybėmis, domėjomės jų darbo ypatybėmis, taip pat pasakojome apie savo šalyse vykstančius ir mūsų, jaunimo požiūriu, svarbius procesus ir kylančias problemas. Priėjome prie bendros išvados, jog Baltijos šalyse šiuo metu nemažai švietimo sistemos problemų ir kad čia reikalingi greiti, racionalūs ir efektyvūs sprendimai.
Manęs klausia: tai kokios tos Jungtinės Amerikos Valstijos? Pamačiau tik nedidelę dalį šios šalies, tačiau ji man dabar atrodo nebe tokia tolima, tai kraštas, į kurį norėsiu sugrįžti vėl ir vėl, kuriame gyvena daug šiltų ir gerų žmonių. Šalis, kurioje yra ir nemažai problemų, o jas pamačius supranti, kad Europoje, Lietuvoje kartais gyvename tarsi šiltnamio sąlygomis, o galimybių tobulėti pačiam ir tobulinti savo šalį yra labai daug. Mes, Lyderystės programos dalyviai, grįžę į savo šalis ir miestus, į savąsias mokyklas, ir įsipareigojome tęsti veiklą, savo bendruomenėse pritaikyti įgytas JAV žinias ir patirtį.
Ko galėtų lietuviai pasimokyti iš amerikiečių? Daryti gera be jokio atlygio, būti labiau bendruomeniški ir nuoširdžiai pasitikėti vieni kitais. Po šios kelionės jaučiu, kad tobulėti savo šalyje turime kartu, padėdami vienas kitam, o ne stengdamiesi pažeminti kitą, kad prasibrautume į savo įsivaizduojamas aukštumas. Supratau, kaip gera didžiuotis, kad esi iš Lietuvos, ir jaučiu dar didesnę atsakomybę dirbti ir kurti čia, kartu sustiprėjo ir noras pažinti pasaulį. O mokinius noriu padrąsinti ieškoti galimybių tobulėti, pažinti, kurti savo ateitį kuo anksčiau, nes tik mes patys tai galime padaryti!
Kotryna Karyznaitė
