Gegužės 17 dieną grupė Kelmės J. Graičiūno gimnazijos mokinių – Erasmus+ projekto „Mokykloje kylančių konfliktų sprendimas ir valdymas“ dalyvių – vyko į ekskursiją rytų Lietuvos link. Šio projekto koordinatorė gimnazijos anglų kalbos mokytoja Snieguolė Zavadskienė pasirūpino, kad ekskursijos metu daug sužinotume apie emigraciją bei konfliktus. Netrukus į Italiją išvykstantiems šio projekto dalyviams bei visiems kitiems šios žinios bus neapsakomai naudingos, nes Italijoje bus nagrinėjamos darbe kylančių konfliktų priežastys, taip pat bus mokomasi juos spręsti.
Pirmiausia aplankėme Ruklos pabėgėlių centrą, kuriame šiuo metu gyvena apie 50 pabėgėlių (iš jų 20 vaikų). Daugiausiai pabėgėlių į centrą atvyko iš Ukrainos. Triaukščiame pastate pabėgėliai įsikūrę antrajame ir trečiajame aukštuose. Pirmame aukšte yra klasės, vaikų darželiai. Taigi centras – tai beveik visas mažas pasaulis viename pastate. Suaugusieji nuo 10 iki 13 valandos mokosi lietuvių kalbos, tie, kurie turi atsivežę ir vaikus, juos palieka darželyje. Mūsų vizito metu darželyje žaidė keturi vaikai: du ukrainiečiai, azerbaidžanietė, sirė. Paklausus, kaip centro darbuotojai su jais susikalba, darželio auklėtoja šypsodamasi atsakė, kad dažniausiai gestais. Su suaugusiais susikalbėti kiek lengviau, nes jie dažnai supranta rusiškai ar angliškai, tačiau pasitaiko ir tokių, kurie moka tik savo šalies kalbą. Tokiu atveju pasitelkiami vertėjai arba tiesiog naudojamasi Google vertėju. Taip pat pasidomėjome, ar žmonės atvažiuoja vieni, ar su šeimomis. Sužinojome, kad šiuo metu centre yra devynios šeimos, bet neretai žmonės atvyksta ir be jų. Iš projekto dalyvių, jau vykusių į kitas šalis, žinome, kad atsidurti vienam svetimoje šalyje, būti apsuptam žmonių, kurie nesupranta tavo kalbos, o ir tu nesupranti jų, nėra lengva. Taip pat turėjome progą pabendrauti su šauniu septyniolikmečiu vaikinu, atvykusiu į centrą prieš keletą metų. Jis šiuo metu mokosi Ruklos J. Stanislausko pagrindinės mokyklos dešimtoje klasėje. Šis mokinys puikiai sutaria su bendraklasiais, priklauso mokyklos futbolo komandai. Į mūsų klausimus atsakinėjo lietuviškai, mus suprato, daug juokavo.
Vėliau važiavome į Vilnių, į higienos centrą, kur klausėme biologijos mokslų daktarės Birutės Pajarskienės paskaitos apie konfliktus bei jų valdymą. Konflikto sąvoką ji apibrėžė taip: „Konfliktas – dviejų žmonių nuomonių išsiskyrimas“. Ji mums sakė, kad konfliktai dažnai būna naudingi, nes jų dėka galima pasiekti nuostabių dalykų, išsikelti naują tikslą. Tačiau konfliktus reikia mokėti valdyti, kad jie neišaugtų į psichologinį smurtą, priekabiavimą. Kartais paprasti konfliktai gali išaugti į tikrą „karą“, įtraukiantį visą bendruomenę. Atliktas tyrimas Vilniaus ir Klaipėdos miestuose parodė, kad kas ketvirtas darbuotojas per metus patiria psichologinį smurtą. Biologijos mokslų daktarė akcentavo, kad patyčios nėra tik mokyklų problema, kad jos persikelia į darbo vietas. Pasikartojančio užgauliojimo pasekmės dažnai būna labai liūdnos: žmogus dažniau jaučia nuovargį, turi miego problemų, padidėja širdies ligų, depresijos rizika bei daug kitų. Būtent todėl konfliktus labai svarbu valdyti. O kodėl dažnai jų valdyti nepavyksta? Todėl, kad darbo vietose nėra iškeliamos aiškios vertybės. Tam naudinga sukurti vertybių sistemą. B. Pajarskienė sakė, kad šitokią sistemą sukurti nėra lengva ir prireikia daug laiko, kol viskas „susistyguoja“. Taip pat svarbu išsiaiškinti, dėl ko vyksta konfliktai. Labai svarbus asmuo sprendžiant konfliktus yra vadovas. Higienos instituto tyrimų skyriaus vadovė mums sakė, jog bet kokios bendruomenės vadovas turi užtikrinti, kad visi žmonės gautų vienodą maksimalų informacijos kiekį, kad visi būtų lygūs, dirbtų tik tą darbą, kuris žmogui sekasi. Geras vadovas negali savo bendruomenės narių skirstyti į „mylimiausius“ ir „nemylimiausius“.
Dieną užbaigėme nacionaliniame Lietuvos dramos teatre stebėdami režisieriaus Oskaro Koršunovo pastatytą spektaklį pagal Michailo Bulgakovo kūrinį „Meistras ir Margarita“. Spektaklis truko tris valandas, tačiau jos neprailgo. Aktoriai, įkūnijantys personažus, scenoje sukėlė tikrą chaosą, kartais net rodėsi, kad viskas netikra, kad sapnuojame. Galbūt per jauni dar esame, gal knygų per mažai skaitėme, o gal klaidą padarėme, kad iš anksto labiau šiuo M. Bulgakovo romanu nepasidomėjome, bet manome, kad jei antrą kartą šį spektaklį dar žiūrėtume, tai jame įžvelgtume visai kitokius dalykus.
Ugnė Paulauskaitė
