Šaltą rudens rytą mūsų gimnazijos Comenius projekto delegacija – koordinatorė mokytoja Ineta Leščiauskienė, direktoriaus pavaduotoja Živilė Klimienė, mokytojas Svajūnas Klimas, gimnazistai Povilas Špukas, Simona Railaitė, Mantas Ralovėcas, Edgaras Rutkauskas, Emilija Sasnauskaitė – autobusu išvyko į Rygos oro uostą. Iš ten turėjome skristi į Turkiją. Autobuse ir oro uosto laukimo salėje mus kaustė nerimas ir spėlionės – nežinojome, ko tikėtis patekus į svetimą šalį, svetimus namus ir neaprėpiamo dydžio miestą – Stambulą.
Po beveik trijų valandų skrydžio pro lėktuvo langą ėmė matytis nesibaigiantis Stambulas, jo šviesos mus tarsi pasveikino atvykus, o dar po 20 minučių pasimatė ir pats oro uostas, kuriame leidomės. Tai, ką matėme skrisdami virš didžiausio Turkijos miesto, pakerėjo savo nesustojančiu judėjimu, blyksinčiomis šviesomis, dangoraižiais – milžiniškas, niekad nemiegantis, Aziją ir Europą jungiantis Stambulas alsavo tarsi gyvas! Negalėjome patikėti, kad mums taip pat reikės įsimaišyti į šią visumą… Nusileidę patekome į šilumą – tiek klimato, tiek sutikimo…. Mus pasitiko mokiniai, kurių šeimose gyvenome visą savaitę. Emocijos veržėsi per kraštus – netrūko apsikabinimų, rūpestingų klausimų. Turkai buvo labai laimingi, kad mes atvykome. Jų nuoširdus ir šiltas bendravimas, džiaugsmas dėl galimybės būti visiems kartu lydėjo mus visą vizito laiką.
Pirmąją dieną vykome į mokyklą, kurioje pristatėme savo namų darbus, atliktas apklausas, pateiktis apie antrąją Lietuvos religiją – krepšinį, nes projektas Turkijoje buvo skirtas sportui, stereotipų apie sportą laužymui. Malonu, kad kitų šalių mokiniai taip pat gerai žino lietuvių aistrą krepšiniui, mini mūsų krepšininkų pavardes. Tądien dar įteikėme dovanas delegacijoms iš kitų projekto šalių, susipažinome su dar daugiau žmonių, o mokinių tėvai mums suruošė turkiškų valgių pietus, po jų vyko gyvo garso turkų mokinių koncertas.
Sporto dienos metu (ji vyko puikiame sporto centre) dalyvavome tinklinio, krepšinio, futbolo ir teniso varžybose, komandos buvo sudarytos iš įvairių šalių – Italijos, Ispanijos, Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Turkijos – mokinių. Futbolo varžybose labiausiai pasižymėjo mūsų gimnazistas Povilas Špukas, sužavėjęs visus virtuozišku žaidimu ir pelnęs daugybę įvarčių. Žinoma, jis pelnė medalį! Tinklinio varžybose pasisekė Mantui Ralovėcui – jis taip pat gavo medalį. Po šių varžybų važiavome į šaudymo iš lankų mokymus. Tai buvo įdomi patirtis. Šiek tiek pramokus šaudyti buvo surengtas „mini turnyras“, kurį laimėjo mokytojo Svajūno Klimo ir Povilo Špuko komandos.
Tą dieną mūsų dar laukė viešnagė Stambulo Eyupo rajono savivaldybėje, kurioje visus projekto dalyvius pasveikino, atminimo dovanas įteikė šio Stambulo rajono meras.
Savo svečiams turkai buvo paruošę įspūdingų ekskursijų. Vieną dieną į pažintinę kelionę išvykome ypač anksti – 7 valandą ryte. Važiavome į Edirnę – buvusią Osmanų imperijos sostinę. Lankėmės Selimijos mečetėje, kuri yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Įeinant į šią nepaprasto grožio, kilimais išklotą mečetę teko nusiauti batus, moterims ant galvos užsirišti skareles ar šalikus.
Kelionė į Buyukadą – didžiausią Princesės salą – man patiko labiausiai. Čia nėra automobilių, o turistai vaikšto pėsčiomis, važiuoja dviračiu arba samdosi arklių karietą su vežiku. Taip darėme ir mes. Po dviejų valandų kelionės laivu vėliau į salos aukštumas mus atgabeno turistinės arabų ristūnų karietos. Kadangi saloje karaliauja tik šie arkliai, kalnų gėlių kvapo tikėtis nereikėjo, tačiau dėl kraštovaizdžio, kurį išvydome, „aukotis“ vertėjo. Pusę kelio į kalną važiavome karietomis, kitą pusę ėjome pėsčiomis. Kuo aukščiau lipome, tuo labiau atsivėrė Stambulas ir jūros platybės. Sunku papasakoti žodžiais, kokį grožį mes matėme – švelniai banguojantis, saulės nutviekstas vanduo, lengvai besisiūbuojantys laiveliai, tolumoje boluojantys namai… Pačioje kalno viršūnėje mūsų laukė pietūs ir nepamirštami jūros, salų vaizdai.
Paskutiniąją dieną lankėmės Topkapi rūmuose – tai įspūdinga, gausiai puošta sultono rezidencija, pastatų kompleksas, kuriame yra mečečių, turkiškų pirčių, vaistinių, kelios dešimtys virtuvių, nes kiekvienas maisto gaminys buvo ruošiamas vis kitoje virtuvėje, bibliotekų, kambarių, salonų ir dar daug kitos paskirties patalpų. Aplankėme Archeologijos muziejų, žymųjį Sofijos soborą bei pabuvojome Bazilika cisternoje. Pastaroji – mistinė ir ne taip seniai atrasta vieta požemyje. Prieš daugelį metų jos paskirtis buvo tiekti vandenį į daugelį rūmų bei kitų pastatų, esančių Stambulo mieste. Savo funkciją rezervuaras atliko daugiau nei tūkstantį metų, vėliau buvo pamirštas, o dabar iš čia yra išvalytas purvas, sukurtos vaikščiojimo platformos, vandenyje plaukioja gausybė žuvų.
Vakare mūsų laukė plaukiojimas Bosforo sąsiauriu ir prabangi vakarienė laive. Jos metu apibendrinta visa savaitės veikla, įteikti Comenius projekto sertifikatai. Vakaro metu šokome, grožėjomės naktiniu Stambulu ir, artėjant išsiskyrimo laikui, liūdėjome… Atsisveikinimo metu ašarų netrūko, ilgus apsikabinimus galėjo nutraukti tik mintis, kad tavęs laukia dar pora dešimčių žmonių, kurie tavęs pasiilgs ir nori apkabinti paskutinį kartą.
Skrydžio namo dieną į oro uostą mus lydėjo žmonės, kurie per savaitę tapo mūsų draugais. Ir vėl trys valandos skrydžio, rudeninis Baltijos klimatas, kelionė autobusu į Lietuvą – mūsų tėvynę. Išsiilgę tėvai ir draugai, kelionės įspūdžių pasakojimai…
Šis projektas – nuostabus. Jo metu gyveni visai svetimoje šalyje ir šeimoje, susipažįsti su jos gyvenimu, su kita kultūra. Vos per vieną savaitę ten tave pamilsta ir priima kaip savą žmogų. Tu lygiai taip pat per tą patį laiką susipažįsti su begale naujų žmonių, kurių dar ilgai nepamirši, o visi įspūdžiai, emocijos, nuotykiai, prisiminimai paliks gilų rėžį atmintyje.
Emilija Sasnauskaitė
